Ceklio krašto istorija
Iš spaudos ir iš metraščių

 

Rimberto kronikos skyrius apie žygį į Apuolę
 
"Toli nuo jų (švedų) yra viena gentis, vadinama kuršiai (Cori), kadaise priklausiusi švedų valdžiai, bet jau gerokas laikas praėjo,kai jie sukilo ir stengėsi tapti nepriklausomi. Pagaliau, danai, tai žinodami, minėtuoju laiku(853 m.), kai ponas vyskupas (Ansgaras) jau buvo nuvykęs į švedų šalį, surinko didelę daugybę laivų ir nuvyko į jų (kuršių)tėvynę, norėdami jų turtus išplėšti ir juos sau pasivergti. O ta valstybė turėjo 5 sritis. Taigi ten gyvenantieji žmonės, patyrę apie jų atvykimą susijungė i vieną junginį ir pradėjo narsiai priešintis ir savo tautą ginti. Ir jiems atiteko pergalė: pusę danų žmonių išžudė, pusę jų laivų apiplėšė, pagrobė iš jų auksą, sidabrą ir daug kitokio turto..."
"Išgirdę apie tai minėtasis karalius Olefas ir švedų žmonės įsigeidė sau įsigyti garso, kad jie gali padaryti tai ko nepadarė danai, o be to, kadangi jau ir anksčiau jiems buvo priklausę (kuršiai), sutraukė didžiulę kariuomenę ir užpuolė tas sritis. Ir pirmiausiai netikėtai atvykę, užpuolė vieną jų valstybės pilį, vadinamą Seeburg, kurioje buvo 7000 kovotojų; ją visą suniokojo, apiplėšė ir padegė. Dėl to įgavę drąsos nuleidę laivus, išvyko į 5 dienų žygį ir skubėjo su didele narsa prie kitos jų pilies, vadinamos Apulia. O toje pilyje buvo 15000 kovotojų. Taigi, ten jiems atvykus, (gyventojai) užsidarė pilyje: vieni iš lauko pradėjo pulti, antrieji iš vidaus drąsiai priešintis; vieni viduje gynėsi, antrieji iš lauko laužėsi. Taip praėjo 8 dienos, ir kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro jie narsiai grūmėsi kovoje; ir iš vienos ir iš antros pusės daugelis krito, bet nei vieni, nei kiti pergalės nepasiekė. Štai, devintą dieną švedų žmonės, nuvargę nuo nuolatinių kautynių, pasijuto spaudžiami ir, didžiai išsigandę, galvojo tik kaip iš ten pasprukti. Štai, kalbėjo jie, mes nieko nenuveikiam ir esam toli nuo mūsų laivų. Nes kaip mes jau sakėm, iki uosto, kur jų laivai stovėjo, buvo 5 dienos kelio. Kadangi jie labai nerimavo ir nežinojo kas daryti, nutarė mesti burtus ir teirautis, ar jų dievai nori jiems padėti laimėti pergalę, ar nori, kad gyvi iš ten pasitrauktų. Taip metę burtus, jie tačiau neatrado jokio dievo, kuris norėtų jiems padėti. Kai tas buvo pranešta jų žmonėms, jų stovykloje kilo vaitojimas ir gausios dejonės, ir visa jų drąsa juos apleido. Ką gi, kalbėjo jie, mes nelamingieji dabar darysime? Dievai mus paliko ir nė vienas iš jų nenori mums padėti. Kurgi mes bėgsime? Esame toli nuo mūsų laivų, jie (kuršiai) mus bėgančius persekios ir visiškai mus sunaikins. Kokią gi viltį galim mes turėti? Kai jie taip pateko į tokį pavojų, kai kurie iš pirklių (jų tarpe buvę), prisiminę pono vyskupo (Ansgaro) pamokymus ir nurodymus, ėmė jiems patarinėti: Krikščionių Dievas, sakė jie, dažnai padeda tiems, kurie jo šaukiasi ir jo pagalba yra galinga. Pasiteiraukim, ar jis bus mūsų pusėje, ir noriai pažadėkime jam aukas, kurios jam būtų malonios. Visiems vienbalsiai reikalaujant, buvo mesti burtai, ir buvo rasta, kad Kristus nori jiems padėti. Kai tas buvo visiems pranešta jų širdys tiek padrąsėjo, kad visi be baimės tuojau panoro pulti ir paimti pilį. Ko gi, kalbėjo jie, mums išsigąsti ir bijoti? Kristus yra su mumis, kovokime kaip vyrai ir niekas mums nepasipriešins. Pergalė bus tikriausiai mūsų, nes galingiausias iš dievų yra mūsų gelbėtojas. Susitelkę visi, džiugūs ir drąsūs jie išėjo pulti pilį. Kai iš visų pusių apstoję norėjo pradėti mūši, tie, kurie buvo (pilies) viduje, paprašė, kad jiems leistų pasikalbėti. Sutiko švedų karalius, o antrieji pradėjo: Dabar jau mes labiau norime taikos negu karo, trokštame su jumis santarvę sudaryti. Ir, pirmiausia, kiek tik aukso ir ginklu praėjusiais metais iš danų įsigijome grobio pavidale, duodame jums kaip dovaną už santarvę. Be to, už kiekvieną žmogų, esantį šioje pilyje siūlome jums pusę svaro sidabro. O, be to, sumokame jums duoklę, kurią ir anksčiau mokėjome, duodame įkaitus ir, kaip ir anksčiau buvome, norime jums pasiduoti ir klausyti jūsų valdžios. Nors ir buvo padaryti tokie pasiūlymai, nebuvo galima nuraminti švedų jaunuomenės užsimojimo; net smarkesni tapo, baimės nebežinojo, tik kariauti betroško, sakė nuniokosią pili ir visą ten esantį turtą, o juos belaisviais išsivesią. Bet karalius ir kunigaikščiai, sveikesnę nuovoką turėdami, paspaudė pilėnų dešiniąsias, santarvę padarė ir, gavę daugybę turtų, bei 30 įkaitų, džiaugdamiesi sugrižo pas savuosius".
 

 

Iš 1253 metų dalybų akto

Universis Christi fidelibus, ad quos praesens scriptum pervenerit frater H(enricus), ordinis fratrum minorum, Dei gratia Curoniensis episcopus, salutem in filio Dei vivi. Noverit universitas vestra, quod nos terras incultas nondum divisas in Curonia dividendas cum dilectis in Chisto, magistro et fratribus domus Theutonicorum, videlicet Ceclis, Dovzare, Megowe, Pilsaten, et terram, quae est inter Scrunden et Semigalliam, in tres partes divisimus in hunc modum.,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,

,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,De castellatura Poys: terra Twartikini. Haec est prima pars. Gandingen, Appule, Schoden, Sansugale, Vieswe (Vreswe), Pytwe, Nedinge (Nederinge), Letzime, Retowe, Amelinge. De Dovsare: Empliten, Rutzowe, Popissen, Warze, Virga.,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,

VIKINGAI

 

 

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose vikingai paminėti 11-ame šios eros šimtmetyje. Greičiausiai pavadinimas kilęs nuo švediško žodžio "vik", kuris reiškė "užutėkis" arba "prieplauka" ir parodė neabejotinai stiprų šių žmonių ryšį su jūra, nuo kurios didžiąja dalimi priklausė jų gerovė. Vikingai vertėsi žemdirbyste ir prekyba, kuri buvo plėtojama jūriniais keliais. Nors dažniausiai ekspedicijų tikslai nebūdavo prekybiniai, o daugiau pasitaikydavo plėšikavimo atvejų bei tikrų išpuolių, kurių tikslas buvo apiplėšti gretimų sričių gyventojus. Gal todėl vikingai neretai vaizduojami kaip neraštingi, nekultūringi ir amžinai girti barbarai, kuriems labiau rūpėjo kruvini karai, negu poezija. Vis dėl to iki mūsų dienų išliko tokie norvegų ir islandų literatūros paminklai kaip Edos, skaldų Egilio Skalagrimsono (Xa.), Bragio Bodasono Senojo (IXa.), Eivindo Finsono (Xa.) ir kitų, šiandien nebežinomų autorių poezija, sagos apie islandus ir konungus ir kt.
 
 
 
"Jaunesnioji Eda" buvo parašyta apie 1220 metus Odžio (Oddi) sodyboje, nuo kurios pavadinimo, kaip spėjama vienoje iš versijų, galėjo kilti pats Edų pavadinimas. Jos autorius Snoris Sturlusonas (Snorri Sturluson, 1178-1241m.), vienas žinomiausių ir įtakingiausių XIII-ojo amžiaus Islandijos žmonių, žinomas kaip istorikas ir rašytojas. Tai kūrinys apie skaldų poetiką, kuriame pateikiama per 100 įvairių poetinių metrų pavyzdžių, pasakojama apie skaldų kalbos ypatybes bei pagoniškus mitus, kuriuos būtina žinoti. "Jaunesniąją Edą" sudaro keturios dalys: Prologas, Giulvio žavėjimas, Poetinė kalba ir Metrų išvardijimas.
 
"Vyresniąją Edą" sudaro nežinomų autorių mitologinių - herojinių giesmių rinkinys. Sunku įvardinti atskirų giesmių sukūrimo vietą ar amžių, spėjama, kad ankstyviausios edinės giesmės galėjo būti sukurtos apie 700-800 -uosius metus. Eda sudaryta iš giesmių apie dievus, tokių kaip "Volvos pranašystė" arba "Aukštojo kalbos", bei giesmių apie didvyrius - ciklų apie Helgį - Hundingo žudiką, Sigurdą - Favniro žudiką ir kt. Pirmojoje Vyresniosios Edos giesmėje "Voluspa" (Volvos pranašystė) Odino prašymu ragana pasakoja apie pasaulio sukūrimą, kitų dievų darbus ir pranašauja pasaulio pabaigą. Antroji, ne mažiau žinoma giesmė yra "Aukštojo kalbos", kurioje pasakojama apie runų atsiradimą ir būrimą jomis. Odinas išvardina žinąs 18 burtų dainų (galdr):
 
 
(146) Moku burtus, kurių
Nei valdovų žmonos nežino,
Nei niekieno sūnūs...
Pirmas - pagalba,
Ji tau padės
Byloj ir širdgėloj
Ir skausme kiekvienam.
 
Buriama buvo ne tik runomis, bet ir iš arklio žvingčiojimo, paukščių skrydžio ar aukojimo metu ištiškusio kraujo. "Hiumiro giesmėje" rašoma:
 
(1) Dievai iš medžioklės
Sugrįžo išalkę
Ir puotą iškėlė,
Kad atsigaivintų.
Pranašysčių strypeliais
Ir krauju jie būrė-
Sužinojo, kad Egiras
Turi daug katilų.
 
Dažniausiai burdavo moterys. Tai būdavo užkeikimai, gydomieji burtai ar pranašystės. Vienoje giesmėje volva išpranašauja Gretirui nepalankų likimą: "... gėris bus tau neištikimas, ir sėkmė, ir laimė <...>, ir vis labiau ir labiau, kuo ilgiau tu gyvensi". Gretiras tada tarė: "Jos burtai išeis man į nelaimę" ir atsidėkojo sulaužydamas akmeniu jai koją.
 
Ano meto Islandija ir Norvegija nebuvo turtingi kraštai, čia reikėjo pačiam savimi pasirūpinti ir ilgainiui tai įtakojo brutalių įstatymų įsigaliojimą. "Jei vergė apsivagia,- būdavo skelbiama,- pirmą kartą jai reikia nupjauti vieną ausį, antrą kartą - kitą ausį, trečią kartą - nosį. Po to ji jau gali vogti ką tik nori, nes "dabar visi yra perspėti". Grubūs buvo ir patys vikingai, ne išimtis ir minėtas skaldas Egilis Skalagrimsonas. Kartą jam teko dalyvauti viename pobūvyje. Svečiai gėrė ir linksminosi kaip išgalėdami, tik vienas Egilis sėdėjo nekalbus. Nieko gero toji tyla nežadėjo... Egilis griebė neįtikusį namų šeimininką Armodą, parvertė jį ir susivėmė jam į veidą. Šis kone neteko kvapo... Skaldas tada pasakė: "Aš Armodui nieko neskolingas,/ nebent vėmalų jam į barzdą", kurią vėliau išeidamas nupjovė.
 
 
Gyvybė nebuvo vertinama, o žmogžudystės suteikdavo gyvenimui "druskos". "Njalio sagoje" Skarpedinas besikaudamas klausia Gunarą Ėriuko sūnų: "Tu juokies?" Gunaras atsako: "Taip, ir aš to nedariau nuo to laiko, kai tu užmušei Trajiną". Tada Skarpedinas išsitraukia krūminį dantį, kurį buvo išlupęs minėtam Trajinui, sviedžia jį į Gunarą ir pataiko į akį taip, kad ši išvarvėjo ant skruosto. "Nugalėk arba mirk" skelbė senovinis posakis ir užtekdavo menkiausios smulkmenos pradėti kovai.
 
Senovės skaldų poetiniame palikime yra apstu mitų apie runas, kerus, mistines būtybes ir paranormalias galias, tačiau nerasime nei konkrečių būrimo metodų aprašymo, nei runų interpretavimo pavyzdžių. Sagos daug ką nutyli, greičiausiai todėl, kad jas užrašiusieji irgi ne per daugiausia žinojo. Sagų kūrimo laikotarpis sutapo su naujos, krikščioniškosios eros pradžia. Pagoniškieji tikėjimai buvo pradėję nykti, o istorijos tėkmė pasuko nauja kryptimi...
 
Vikingai... Šiaurės kariai, nežinantys gailesčio ir baimės. Jie gyveno tik kariaudami ir dėl karo. Juos vadino didvyriais ir barbarais. Nebuvo žmogaus, kuriam nesudrebėtų širdis, horizonte pasirodžius dryžuotoms vikingų laivų burėms.
Jūrininkai ir kariai vadovavosi tik savo įstatymais ir šventai jais tikėjo. Jie nebijojo mirties. Kovoje žuvę vikingai patekdavo į geresnį pasaulį - dievų buveinę Valhalą, kur prie savo vaišių stalo juos pakviesdavo pats Odinas, vyriausiasis iš dievų. Mes galime tik bandyti įsivaizduoti, kokie buvo vikingai - žmonės, gyvenę prieš tris tūkstančius metų.
Tais senais laikais dievai labiau domėjosi žmonių reikalais. Daugelis didžių žygdarbių, kaip, beje, ir išdavysčių, buvo atlikti tik su dievų palaiminimu. Konrakas išdavė savo klaną, kad tarnautų tamsos dievui Lokis, Odino sūnui, kurį jo dieviškasis tėvas atstūmė ir amžiams ištrėmė į žemės gelmes. Šiam viską, išskyrus viltį, praradusiam kaliniui vieninteliu išsigelbėjimu buvo Ragnarekas - paskutinės kovos diena, šio pasaulio galas. Ištrūkti į laisvę ir atkeršyti - ši mintis visą laiką lyg įkaitinta geležis degino Lokį, tiesiog vedė jį iš proto. Žmonių pasaulyje Midgarde Odino stiprybę simbolizavo Runų akmenys. Tai vyriausiojo dievo dovana patiems ištikimiausiems savo kariams. Sunaikinęs akmenis, Lokis sugriautų paskutinę kliūtį ir prasidėtų Ragnarekas. Tai padaryti jam gali padėti nepaprastai stiprūs ir galingi mirtingi tarnai. Lokis susiranda sąjungininką Konraką - karį atsiskyrėlį, išdavusį viską, dėl ko gyveno ir kuo tikėjo vikingai.
Vakarų Grenlandijoje gyvena eskimai. IX a. ją pirmieji atrado vikingai.
Dažnai švedai žmonėms asocijuojasi su blondinais, kai kas teigia, kad IX-XI am. Vikingai buvę baltaplaukiai kariai.
 
793 m. vikingai užpuolė Lindisfarno vienuolyną Anglijoje. Pirmasis žinomas vikingų žygis Vakarų Europoje, tradiciškai laikomas vikingų epochos (793-1042) pradžia.

Pagal U.MIkučionį

 

Gandinga – senesnė už Vilnių, turtingesnė už Kernavę-
 
Apie tai skelbia Plungės rajono laiktaščio,,Žemaitis'', ir aprašo korespondentė Irena Linkevičienė:
,,Gandingos apylinkes nuo 1987 metų su pertraukomis tyrinėjantis Kultūros paveldo centro archeologas Bronius Dakanis pasakojo, kad retai kada nusišypso tokia sėkmė: be trijų anksčiau žinomų piliakalnių, Gandingoje per kelias dienas aptikti dar du'' Negana to, rasta I tūkstantmečio pabaigos - II tūkstantmečio pradžios gyvenvietė, apie kurią iki šiol nebuvo jokių duomenų rašytiniuose šaltiniuose, bei dvarvietė''
Iki tol čia buvo žinomi trys piliakalniai: pirmasis - Gandingos, ant kurio stovėjo pagrindinė, net 24 legendomis apipinta pilis su didžiuliu į vakarus stūksančiu Papiliu, apjuostu pylimais; antrasis - Nausodžio, esantis už pusės kilometro kitame Babrungo upės krante; ir trečiasis - Varkalių piliakalnis. Archeologai buvo ištyrinėję du V - XIII amžių kapinynus: Mardosų bei esantį šiaurės rytuose ant kalvos Alimų sodyboje. Ankstesnių archeologinių ekspedicijų metu čia buvo rasta nemažai žiedų, apyrankių, kitų vertingų iškasenų.
 
„Nejučiomis kyla mintis, kad jei penkių piliakalnių ir dviejų žinomų kapinynų kompleksas yra palyginti nedideliame - kilometro spindulio - plote ir datuojamas tuo pačiu laikotarpiu, tai Gandinga galėjo būti ir miestas, išsidėstęs pagal Babrungą, ypač klestėjęs apie XIII - XVII amžius, o XVI amžiuje net buvo įrašyta į neprivilegijuotųjų Lietuvos miestų sąrašą. Žinoma, tai tik prielaida", - savo mintimis dalijosi archeologas B. Dakanis.          
 
 
   Supratimai: kasdienės mintys
 
 
ROMUALDAS OZOLAS
 
 
 
2004.IV.4 Archeologiniai V. Šimėno ir A. Luchtano tyrinėjimai jau pasistūmėję iki tokio lygio, jog leidžia daryti apibendrinimus. Ir štai paskutinėse dviejose "Būtovės slėpinių" laidose visa garbioji istorikų ir kalbininkų grietinėlė aptarinėja, kada ir kaip atsirado žemaičiai ir aukštaičiai, iš kur išlindo lietuviai?
Ginčų esmė tokia: šiandien tiksliai nebegalima pasakyti, nei kas yra žemaičiai, nei kas yra aukštaičiai, nei kas yra lietuviai. Anot V. Šimėno, aišku tik tai, kad pajūry, apie Nemuną ir marias, esama kažkokio branduolio, kuris yra labai gyvybingas ir juda į rytus, pasiekdamas pakaunę (Nemuno ir Neries santaką). Tai kuršiškos kilmės etnosas? Panašūs Drang nach Osten procesai pastebimi šiaurėje. Kas dedasi su etnosu Žemaitijos kalvose? Kuršiai sužemaitinti ar žemaičiai sukuršinti? Ar apskritai žemaičiai yra to susidūrimo procesų produktas? Kitaip tariant, ar žemaičių kalba nėra "sulietuvinta" kuršių kalba?
Detalesnių tyrimų ir sisteminės visų duomenų analizės reikia ir sprendžiant aukštaičių ir lietuvių problemą. Į tai, sako diskusijos dalyviai, ir bus nukreiptos mokslininkų pastangos. O tuo tarpu galima pasakyti štai ką: viskas suproblemėjo tiek, kad žemaičių ir aukštaičių etnoso kilmė lieka išskleista kaip gražių klausimų puokštė. A. Bumblauskas leidžia sau pajuokauti: brangūs tautiečiai žemaičiai, greitai savo pasus keiskit į kuršių pasus!
Mokslinis problemų atvirumas yra žavintis dalykas.
Tačiau kodėl taip keistai mūsų etninių pamatų problemiškumas ir konvenciškumas keliamas tada, kai tautą slegia didžiausias politinis neapibrėžtumas, kai ji patenka į situacijas (NATO, ES), kuriose reikalinga būtent nacionalinė konsolidacija, dar daugiau – nacionalinis patriotizmas!
Suprasiu šį naujausių mokslinių žinių populiarinimą kaip mokslinį sąžiningumą ir kartu patriotizmo modernizavimo bandymą, jeigu "Būtovės slėpiniai" savo mąstymų neužbaigs šiomis reliatyvistinėmis išvadomis. Tai tuo labiau pagrįsta viltis, kadangi esama puikių prielaidų ją gilinti. Laidoje užsiminta apie "prūsų principą" – degraduojantis etnosas išsikrauna, apvaisindamas mutavimui pasiduodančius gretimus etnosus: prūsai duoda pasauliui "tvarkos kultūrą", įkūnytą Bismarcko, kuršiai perdirba erdves, duodančias Žemaitiją, lietuviai "grįžta" į baltų žemes, sukurdami Didžiąją Kunigaikštystę (ją paskui absorbuoja lenkai, baltiškojo etnoso neįveikę tik Baltarusijoje ir Ukrainoje).
Įdomus ir vaisingas gali būti S. Karaliūno teorijos apie Lietuvos vardo kilmę pritaikymas šiame kontekste. Jeigu iš tiesų žodžio Lietuva prasminis vertimas yra kariauna, tai tikrai įspūdingai gali aiškėti, kodėl lietuviai atsiranda tarsi iš nieko – iš kažkokios į stovyklą ar pelkę panašios teritorijos. Bet tai iškart paaiškina ir Mindaugo avantiūrizmo prigimtį, ir militarinį Didžiosios Kunigaikštystės pobūdį, pagaliau – ir daugelio baltiškųjų genčių lygiavertiškumo faktą. Kas trukdė diskusijos dalyviams bent užsiminti apie tą S. Karaliūno atradimą? Neišvengiama išvada apie Lietuvos militarinę prigimtį? Tačiau tik tokiame kontekste galimas aiškesnis Žemaitijos ir Aukštaitijos artikuliavimas: pati vardų prigimtis rodo esant trečią subjektą, kuriam šie vardai yra daugiau regionai negu etnonimai.
O ką kalbėti apie visų minėtų problemų interpretacines galimybes neapsiribojant šiandienine Lietuvos teritorija ir jos pagrindu sukauptais duomenimis! Keista – niekas nesiremia latvių, gudų, rusų, vokiečių, pagaliau mūsų Gimbutienės, Kulikauskienės duomenimis apie visą Europą, ypač – Senąją Europą.
Ar neatrodo, kad dabar istorijos žinovai "eina į Europą", neišeidami iš savo kiemo?
 
 

Pietų Kuršas-Ceklio žemėIstorijos vingiaisNaujienosŽodynėlisPasiskaitymaiŽemėlapiaiNaudingos nuorodosEnglishIš spaudos ir iš metraščiųAtvaizdų galerijaDiskusijos